Koks keistas lyg šiaudinis tavo juokas,
Kai vėjas braido po tuščias ražienas.
Kvatojiesi, nes taip esi išmokęs
Ir moki būt su vėju vienui vienas.
 
Tik kartais supyksti – rėki, bariesi,
Tačiau trumpam, nes niekas nesiklauso –
Netikros tavo mintys, žodžiai, tiesos.
Tu – palikta galulaukėj kaliausė.
 
Žiema ateis ir vėl be galo liūdna,
O šalčio nejauti – juk tu be kojų.
Nors būna, kad sapnuos paėmęs liutnią
Brauki jos stygom ir nesikvatoji.
 
Gyvenimas priverčia atsibusti –
Net nesvarbu koksai jau metų laikas.
Tu niekad nenorėjai vėjui skųstis,
Nes vėjas paslapčių nebeišlaiko...
 
Juokies, juokies tarytumei pamišęs
Garsiau už pūgą, už miškų ošimą...
.............................................................................
Matai paukščius.
Jie išskrenda.
Kam grįžo?
Tu nebegrįžtum, bet esi toks gimęs.
 
2017 gegužės 5 d.