Tu pameni — kai traukiniai skaičiavo laiką,
Mes buvome tiktai vaikai...
Dūzgė bitės, kai pauzėmis buvo ramūs laikai.
Tu pameni – mes užaugome –
Netikėtai sau kiek per greit.
Vakarėjantį dangų nuspalvino
Tik pražydę liepų žiedai.
Bėgiais tįso medunešio kelias.
Vinguriavo kažkur į dausas.
Gal į purų vakaro guolį,
Gal į glėbį tamsios nežinios.
Aš vis pamenu, tu ar dar pameni,
Kai nulijo, kvepėjo dangum
Ir smaluotas pabėgių kelias
Taip kvepėjo žiedais tarpe jų.
Buvo metas, kai laiką skaičiavo
Traukiniai rytdienos amžinos...
Tik tas laikas toks trumpas, nors savas
Jau tais bėgiais nebėgs atgalios.