Kai skausmas dingsta – norisi mylėti,
Tačiau kitaip...
Tik ar kitaip aš moku?
Juk skaičiavau lašus, kai lydavo mūs lietūs –
Tą monotonišką barbenimą į stogą.
 
Seniai tai buvo –
Jau beveik pamiršęs,
Kaip tirpsta žiburiai ant šlapio stiklo
Ir kaip nuplauna dulkiną vanduo paviršių,
Ir tiktai šiapus lango viskas tampa tikra.
 
Jauku, jauku bei šilta –
Lyg žiūrėčiau
Į stalo lempą – saulę prijaukintą,
Kreivus šešėlius medžių – kojas taburečių,
Į rudą upės vandenį – lakuotą spintą.
 
Pasaulis visas tilpdavo kvadratuos –
Tapetinėse pievose –
Gegužis...
Ir tirpo, tirpo, tirpo šitaip metai –
Aš, tu, lietus – lašai lyg širdies dūžiai.
 
Tačiau staiga padangė išgiedrėjo
Ir debesys visi kažkur pradingo,
Pro langą neužvertą pūstelėjo vėjas...
............................................................................
 
Aš vis dar čia likau.
O tu likai laiminga.
 
2017 balandžio 24 d.