Paklydę mintys tarsi paukščiai,
Audros ir vėjo nublokšti,
Atsakymo niekaip nerado,
Kodėl taip skaudžiai bitės gelia,
Kodėl nuvysta ievos paupiuos,
Kodėl jazminų kvapas širdį veria,
Kodėl gi rožės su spygliais.
Paklydę mintys išeities nerado.
Nuoga tyli, kaip mirštanti svajonė,
Mintis sulaužytais sparnais
Atsitrenkė į tuštumą širdies ir proto,
Jausmų ir gyvuliško prado,
Į tuštumą esmės.
Paklydę mintys kelio jau nerado.
Į tamsą pasinėrė, pilkais šešėliais virto,
Slinko paupiais ir slėpėsi už medžių
Liūdnais be prošvaiščių veidais.