Kai nebus

Kai nebus nei dienos, nei nakties, pasiliks tik balandžiai ir lapkričiai
O kava įpusėta atvės. Bus dangus toks neišskalbtas pilkas.
Nerašysiu eilių ir nebursiu likimo negimusiai ateičiai
Tik surinksiu žvaigždes žolėje, kuri šitaip lietaus pasiilgusi.
 
Ir pakvips žemuogynai dar vaikiškų pėdų nemindyti
Dobiluose ganysis ėriukai, siūbuos vėjo glostomos smilgos.
Aš atnešiu delnuose rasos tavo kaktai suvilgyti
Saulė leisis vyzdžiuose dar kartą sužvilgusi.
 
Burs ramunės iš žiedlapių, raustels aguonos iš gėdos
Klykaus nerimą kregždės, sparnuose neš spindulį lietui.
Nemokėsim širdžių nuraminti, pulsuos nepaliaujamai venos
Lūpom žodžių pritrūks, suliepsnos, kas ne mudviem žadėta.
 
Suks malūnas sparnus. Gūrins laiką nedylančios girnos.
Nuo beržų kris lašai ir blakstienos virpės jas palietus.
Tarp eilučių vingiuos kelias dūstančio ilgesio pilnas
Liks šešėliai sutemus ant pievų žolės išgulėtos.
 
---
Kai nebus nei tavęs, nei manęs
Pasiliks tik balandžiai ir lapkričiai...

2017 m. sausio 6 d.
Saulėlydis