Koks keistas jausmas nepabudus keltis,
Kai akyse dar pripustyta sniego,
Širdis įlipusi į sapnų valtį,
O tu šalia, bet lyg nebūtų nieko.
 
Ir negirdžiu šį rytą „Labas rytas“,
Nes man belikęs vakaro „Labanakt“.
Ir vazoj rožė jau seniai nuvytus –
Tiktai spygliai kaip meilės talismanas
 
Dar duria, duria: neprabudus keltis?..
O, Viešpatie, aš tebenoriu miego!
Bet siela jo juk prikalta per keltį
Ir jis padėti nebegali niekuo.
 
Tik tu gali. Nors vakaro „Labanakt“
Kaip užkeikimas lūpose sustingęs.
...................................................................

Brangioji mano, ak, brangioji mano,
Nejaugi „Labas rytas“ šįryt dingo?