Aukštai, viršum galvos, tik debesų figūros –
Aš juos, nuplaukiančius dangum, vejuos.
Vejuos žalsvėjančių laukų gaivumą
Ir delnus, pilnus saulės ir šviesos.
 
Pirmieji pumpurai lukštentis įsišėlo,
Teplyšta trapios siūlės, dejuodamos balsu.
Ties horizonto linija rausvai nuvakarėja,
Į vieną susilieja ir žemė, ir dangus.
 
Ir vėl žmogaus rankas arčiau prie žemės traukia,
Pagirdyta lietaus prasikala žolė.
Žiedais ir giesmėmis atgimusios palaukės
Iš naujo kviečia būti ir iš širdies mylėt.