Nepasakoki niekam kaip tau skauda
Net ir per potvynį per liūtį
Kai noris vandeniu pabūti
Ir nuskandint nebylią raudą
 
Juk tam ir skirtas baltas popierius
Kad ryškiai mėnesienai šviečiant
Palinktum lyg šešėlis kiečio
Ir išpažintum savo nuodėmes
 
O dantys nuo rūgšties atšimpa
Kai vis ne tą atkandi obuolį
Nors išvaizdus be galo rodosi
Matyt laukinis dar nesunokintas
 
Žinok naktis ne visad girdi
Bet ir parvirtus žvakė dega
Tirpdydama kiečiausią ledą
Ir suteka lašais į širdį
 
Todėl geriau sukurki maldą
Po žodį ir įveiksi kliūtį
Lyg obuolį numesi pūti
Tiktai nepasakok kaip skauda