Pakviesk mane
prie ilgakojo mūsų beržo,
varnėnai kai į inkilą
jauniklius perėt parskris.
Pašvilpaus vėjas seną meilės dainą,
iš beržo šerdies į ąsotį
sula gaivi tekės.

Pakviesk mane
pabraidžiot po ankstyvą rasą,
saulei tik pradėjus rausvinti
ežero bangas.
Iš saulės patekėjimo
nuausime kitokį raštą,
įpindami naujas bendros vilties gijas.

Pakviesk mane
paklust nakties atodūsiams,
raškyt toliau
nenurėkštas jaunystėje žvaigždes.
Neišmestą kaštoną iš anuomet
tau padovanosiu.
Pakviesk bent jau
nueinančio pavasario lietaus sulaukt.