Į upės vandenį, matai,
Dangus žvaigždėtas nusileido,
Ir čia, ir aukštumoj antai
Toks pat platus mėnulio veidas.

Ar, Nemune, tu dar meni:
Linguoja plokščiadugnės vytinės,
Pakrautos kailiais, medumi –
Į Mėmelį. Ten mugės vykdavo.

Grūdai, žvėriena, riešutai,
Mediena – tie didžiuliai plaustai,
Audimai susukti kietai,
Staklelėm aštuonnytėm austi...

Romantikos tikrai nedaug:
Diena – naktis tarsi ant lingės,
Jei audros Kuršmarių užstaugs –
Tai jau, narsuoli, sveikas dingęs...

Prisiminimai, kaip matai,
Atklydo iš  kažkur lyg aidas.
Tada, o ir dabar – aukštai
Mėnulis sielininko veidu.