negesink šerpetojančio šerkšno nuo tylinčių lūpų
kol dar skauda – esu
net jei tyliai
jei vis dar ne čia
po ledynais dangaus lyg nupiešto
kažkas atitrūko
palengva
tartum aš nuo tavęs...
tartum tu nuo manęs...

smelkia šiurpas švelnus
taip gyviems kartais nudiria odą
būna skauda kvėpuot
lyg įkvėptum pernykščius paukščius

negesinki dangaus

ir tegul jis atimdamas duoda

skausmas būti – vienintelis toks
stebuklingai gražus...