Tu numegzk man kelią iš arimų
ir iš eglių visada žalių.
Akmenį juodžiausių praradimų
aš užklosiu tuo keliu.

Ir gulės nugrimzdęs į vienatvę, –
nebeslėgs, nebegraudins širdies.
Ir atrodys, kad visai nebuvo
tų juodųjų metų, nevilties...

Ką brangaus turėjau, kas pražuvo, –
pasimirš. Ir niekad neskaudės.
Numegzk man kelią iš pavasarinių arimų
ar iš pirmųjų žibučių žiedų...