Neskaičiuok... Juk raidžių lygiai tiek kiek ir vakar.
Vėl eilutėmis gula ilgi sakiniai.
Galbūt daug neišdrįstame, tiesiai nesakom
Ir todėl aš rašau, o tu godžiai skaitai.
 
Vėl regiu – šypsena švelniai nuslenka veidu,
Man ant piršto apsisuka sruoga plaukų.
Neužtrauki užuolaidų – pilnačiai leidi
Dilti jau paskutinįkart, bet ar svarbu...
 
Juk jau baigės žiema, o drauge tavo pasaka
Kaip per speigą priskynė našlaitė žiedų.
Grįžta paukščiai namo, nedvejodami susuka
Sau lizdus iš daug meilės, svajonių, vilčių...
 
Nebijok – bus raidžių lygiai tiek, kiek ir vakar
(Abėcėlėje visad tik trisdešimt dvi).
Pumpuruose pavasaris dar smarkiau plaka,
O šviesesnėm naktim sakiniai ilgesni.
---
Iš raidžių tų pačių užrašau slaptą adresą
Ir žibučių nereiks eit ieškot pusnyse.
Susitikim atšlaitėse. Būsiu ten... Pažadu
Kur subėga į Ventą srauni Virvyčia.