Trumpėja naktys – šviesesni sapnai,
O paryčiais per dangų žąsys girga...
Nespėji atsimerkt – nepamatai,
Kaip virsta pumpuras –
Į lapą pirmą.
 
Kaip sausą žolę nugali nauja
Ir po tamsos – rasos lašai suvirpa.
Nutolstančiam šaltos žiemos rūke
Palieki liūdesį –
Tartum ledokšnį pilką...
 
Nekinta dėsniai, nors kaskart stebies,
Kokia jėga priverčia saulę kilti –
Ant savo žemės kvepiančios riekės
Ir vėl pasėji gėlę –
Baltą viltį...
 
Pridenk daigelį saugiai širdimi –
(juk kartais dar nakčia šalna prabėga),
Ir nuoskaudas visas visas nurink –
Lyg akmenis,  
Kad liktų vietos pėdoms...