Tik nuoširdumo ir šiek tiek vilties,
      Dar noriu žodžiuose truputį rimo.
      Juk laikas keičiasi – ne tu keities –
      Ir savo dalį nepaprašęs ima.
 
      Aš suprantu, kad mūs keliai – kiti,
      Net kryžkelių nėra, kur jie sueina.
      Nuo dulkių skonio – net gerklė karti,
      O tu sakai, kad uždainuočiau dainą.
 
      Kokia daina, brangioji... Liūdesys
      Tartum akmuo sunkus į širdį gula.
      O tu sakai: dainuosime visi...
      Galbūt... Bet vilkšuniu aš prieš mėnulį.
 
      Ne, ne todėl, kad pilnatis riebi
      Virš mūsų parko šiąnakt pasikorė.
      Tačiau dėl to, jog tu many lieki
      Maža bite nulipdžius meilės korį.
 
      Jame medus – saldžiausias iš visų
      Ir jį ragaudavome mudu dviese...
      Truputį nuoširdumo – kol esu...
      Paikos vilties – kad naktys taptų šviesios...
 
      Nes kada nors šis rimas liks ir tai,
      Ką žodžiais pasakyti nesuspėjau.
      Kažkam augs obelys, žydės baltai,
      Tik mano žiedlapiai nuskris su vėju...
      ......................................................................
 
      Tačiau juk bus kitų dar avilių –
      Ten kitos bitės rinks nektarą saldų.
      Tad šitą dainą visgi tau skiriu
      Ir tiems, kas visada išgirsta aidą.