Gimiau aš lapkritį, kai dienos trumpos,
kai trobose pakvimpa obuoliais,
kai rudenio dulksna suvilgo veidą
ir ašara ištrykšta iš akių, ir tyliai ji nurieda
kartu su lapais rudenio taku.
Ruduo, žvarbus ruduo užvaldė mano sielą,
širdis sužvarbo nuo rudens šalnų,
bet vis dėlto gyventi miela, nors lapkritis ir be žiedų.
Gimiau aš lapkritį, kai vėjas blaškės
ir sekė niūrią pasaką rudens, bet svajose 
nubėgsiu aš į saulėtą palaukę, kur vasara gyvens.
Gimiau aš lapkritį, kai lapai krito ir medžiai jau beveik nuogi,
kai saulė vis arčiau žemelės ritos ir dienos ėjo vis trumpyn.
Trumpėja dienos vis trumpėja, kol tampa lygios su naktim.
O saulė spindulių jau šykšti ir šypsnį siunčia vis retyn.
Pakibęs rūkas sumaištį sukėlė, atrodė, kad kažkas 
užtraukė pilką šydą ant akių, sužvarbę medžiai vis labiau tirtėjo
ir verkė savo apdarų. Gimiau aš lapkritį, kai paukščiai
jau lizdus palikę, jau nematyt gandrų.
Tik vėjas žaidžia viesulą su lapais ir gena juos šlapiu taku...