Kur tas dangus – nuolat žydras – ne pilkas?
Žemė kur ta – visad pievom žalia?
Bėga žmogus – tartum girioje vilkas.
Bėga vilkai – liūdnai ošia giria.
 
Kiltų paukščiu, jeigu dangų pasiektų,
Leistųsi žemėn ir suktų lizdus.
Galbūt vaivorykštė būtų kaip lieptas –
Eitų būriu ir po vieną, po du...
 
Tektų juk jūrą bei dangų įveikti –
Reikia jam žemės rupios, dosnesnės.
Bėga žmogus – lieka pamirštas laikas,
Įduria kartais spygliukais usnies.
 
Bet neilgai – žemė skausmą praryja –
Tik ne žalia – vilčių plytom grįsta.
Čia niekados nebesninga, nelyja –
Kyla ir leidžias tik saulė...
Kita.
 
 2017 kovo 12 d.