Per nežinomą Nevėžio slėnį almėjo upė
lyg angis ant smėlio melsvai blizgėdama,
o ant palinkusio karklo ūkė pelėdos sutūpę
lyg verktų našlės kareivių gedėdamos.
 
Išsilieję plačiai lietaus debesys plaukė 
virš Šatrijos kalno žemaitiškai iš lėto,  
ir liūtis visą naktį lyg iš kibiro pliaupė,
bet kylant Saulei sulaukė ryto saulėto.
 
Tada supratusi, kad yra ligos nugalėta,
ji vyšnių kauliukais užsitaisė pistoletą –
žinau, po šūvio ilgai ir laimingai gyvens,
iki kol jos vaikai su anūkais pasens.