Ar grįžt galėtum iš tenai,
į kur išėję niekas nesugrįžta?
Bet vis dėlto prišaukt bandai
jeigu ne angelą – tai dieną vakarykštę.

O buvo laikas – tiek stabų didžių,
meldeisi jiems – ir tavo dienos krykštė,
jų aidą ir dabar girdžiu,
menu jų šviesą – vaiskią vaivos rykštę.

It indas sklidinas būties
šviesa savy netilpo,
kol valandą rūsčios pjūties
negriuvo saulėn tiltai.

Ir kaip dabar dienon pareit?
Ir kaip darkart pamilti?