Kai nebelieka nieko – tik sapnai
Išpranašauja man nelengvą būtį,
Sušvinta tamsoje nakties langai
Ir stebuklinga
                    kiekviena minutė.

Išdidžios skyla pervertos strėle
Sekundės, laikas buvęs saujoj,
Ir išsibarsto ant laukų plikų
Jis išlikimo
                 optine apgaule...

Sauluže, iš sapnų nakties šaukiu –
Nušvisk, atsiųski spindulį bent vieną, 
Pakilk virš nerimo stogų pilkų
Atnešdama
                dar vieną laimės dieną.

Bet tik sidabro blyškana delčia
Dėlioja potėpius, užtepus viltį, 
Pavasaris vis tiek tekės upe
Išbūręs lemtį –
                   man tave pamilti...