išėjau iš nakties
šviesoje išsimaudyt,
susilieti su mėliu beribio dangaus,
ir kaip vaikas skubu vėl rasų paragauti –
jos apvalios kaip perlai
tik suspėki, pagauk...

paprašysiu aušros
sidabrinio puodelio,
lig kraštų jį pripildysiu ryto lietaus,
duosiu tyro vandens gyvasties atsigerti
jaukiai bundančioms bitėms –
gal suneš man medaus...

išpaišysiu dienos
auksu padengtą kelią
spalvomis be vardų, jas pati atradau,
ir išeisiu naktin sau būties nutapyti
pasišvietus viltim –
jau randų nebemaus...
               ------------
pamažu vakaruos
saulę mėnuo bučiuos, 
sups lig ryto dangaus pataluos, 
kur nušviestas blausios vakarinės žaros
praeities tik šešėlis boluos.