Rīdzavuonės muonā
Ėš vėsūm suoduos bodinku
jaunimielis sosėrinka -
pasėšuoktė, pasiedietė,
vėins i kėta paveizietė.
Bet nagāl juk būtė taikē –
kažėn kou „ožkliova“ vaikē.
Ė kol toncē prasėdiejė,
mērgas vėsus apšnekiejė.
Vaikē tėi namuok šuokdintė:
Petris bėjė apkabintė,
Juonis kāp naišmėiguojės
vėsa laika lėp ont kuojės.
Jozės nagāl ni prišauktė...
Šėn, mergėkės, nier kuo lauktė!
Ka nažūtom jaunas dėinas,
mērgas šuoktė gal ė vėinas!
Mērgas ont bernu sopīka,
bet nažėna daug dalīku –
vaikē patis klumpės skuobė
ė pončeku skīlės luopė...
Atsėskīros tēp pu vėina
jaunus žmuonis kuokė dėina
ė dėivalis gal nubaustė.
Mērgas, vaikē, gana snaustė!
Molkius pondėivs ėr kuoruo –
kame rāsi, kap puoruo:
dvėm suējos niek kuo siaustė –
apkabinkėt, prisėglauskėt...
Ridzavuotėis je pradiesėt,
ni pakajaus natoriesėt!
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Vo – steboklos – mērgas, vaikē
truopnē grētā sosėtaikė.
Vėinė kėtus – pu paronkē,
prasėdiejė toncē tronkė.
No ė gerā – tēp tor būtė,
ka pasėbėng rogiapjūtė.
Jaunė bāras, jaunė taikuos –
tuoki anėi pruovėj laika.
Vo kėtēp – napastebiesi,
kap jau ožpečkie siediesi...
Aušrinė Zulumskytė