akimirka
Saulutė gausiai žėrė sidabrą
Ir upės vandenys tviskėjo džiaugsmu,
O išsipusčiusios bangos šnarėjo,
Kas gi jas aprengė šiuo drabužiu.
Ir šitą nuostabų gamtos spektaklį
Papuošė gulbės sava kalba,
Sparnus iškėlę žaidė su saule
Ir sidabrine upės tėkme.
Aš atsisėdus upės pakrantėj
Džiaugiaus, ilsėjaus kartu su ja,
Ir ši akimirka taip pakerėjo,
Saldų jos skonį jaučiau gerklėje.