Nepyk, jei kartais iš savęs juokiuos,
Nors, tai, kas buvo, aš jau pamečiau.
Nėr šalčio stingdančio ir šilumos jaukios –
Yra tik praeitis – sena, ligota pamotė.
 
Neklauski niekada manęs, neklausk, prašau,
Kodėl aš nekenčiu jos, bet neatstumiu.
Kodėl, nors metuose bei datose maišaus,
Bet basomis einu. pats tapęs batsiuviu,
 
Tuo nelygiu, duobėtu, dulkinu keliu,
Kad darsyk jausčiau padais kietus akmenis.
Ir kam globoju ją, jeigu tave turiu,
Bandau atmint žodžius, kuriuos ji atėmė...
.................................................................................
 
Nepyk, prašau,
Ir niekada neklausk,
Kam kartais iš savęs juokiuos...