vieniši vakarai
kaip klastingi vorai
mano ilgesio tinklą vynioja
neliesti patalai
kaip pusnynai balti
nesušildyta meile alsuoja

aš lyg elgeta ta –
sutrypta, pasmerkta
dailiai tobulo tavo pasaulio,
tylomis, nejučiom,
lyg ne savo valia
tavo laimės likučio maldauju.

išdidume, tylėk,
beprasmybės nerėk!
juk tik vieno iš jo reikalauju –
tik sugrįžk, pažadėk,
kad sulauksiu tavęs,
prisikelsiu tarytum iš naujo.

tu ateisi, žinau...
dvi dienas, tris naktis
mes tylom dvi vienatves myluosim –
gal į vieną sulips,
gal nebus atskirai...
už tą laimę aš daug atiduočiau.