Tavo mylinčios serginčios rankos
           man pražūti neleis ir padės 
išsklaidyti apniukusį dangų 
           nuo pavargusios mano širdies –

joms palietus akis, vėl regėsiu
           Tavo mylintį veidą – ir vėl
aš sugersiu Jo gydančią šviesą,
           ir neklausi manęs Tu, kodėl

paklydau, nuo Tavęs atitolau –
           Tu juk Viešpatie viską žinai…
Man atleisk – per mažai Tau dėkojau
           ir mylėjau Tave per mažai,

bet tikiu – Tavo mylinčios rankos
         man per sutemas taką nuties 
ir atvers skaisčiai švytintį dangų,
           kai priglusiu prie Tavo širdies.