Jau prinoko mano metai,
Sproginėja saulėj varpos.
Širdyje jau gaudžia varpas:
Ruoškis, seni, metas, metas...

Kai trumpam jisai nutyla,
Širdis šlagerį užtraukia...
Bet vis tiek matau, kaip kyla
Juodi dūmai virš palaukės.

Kada liepsnos pasirodys
Ir supleškins metų stirtą?
Dieną, valandą paskirtą,
Širdin sminga kartūs žodžiai.

Jau prinoko mano metai,
Kūlės laikas jau artėja.
Palūkėk, lemtie, ne metas:
Ne visus laukus užsėjau...