diena prasideda eilinė
greit metų upės nešama...

sugirgžda sunkūs laiko durų vyriai
nepasibeldus, tarsi artima
bambėdama ir amžinai paniurus
pro plyšį sieloj lenda rutina

be skrupulų ji čiupinėja 
kibiais abejingumo pirštais
kasdienos kertes
ir uostinėja sienas
tarsi šuo pažymi
nuoboda dvelkiančias vietas

apsukus ratą apsidairo. tyliai
prisėlina krebždėdama kampais
ji šliejas prie manęs
supančioja man kojas
mane ji lipniai myli –
lengvai nebepaleis...

pro langą ką tik išlydėjau viltį...
ant sofos su chalatu,
suveltais plaukais
prisėda rutina.
ji šlepetes man tiesia
meilingai murkdama –
„kaip gera su savais...“