Nemeluok, netiesa – 
Ilgesys –
Baltas šerkšnas ant medžių,
Jisai krenta,
Kai mes neatsargiai priliečiam šakas.
O po to keistas jausmas –
Tarytumei sau vėl atleidžiam
Vis kartodami:
„Ak, juk sugrįš dar žiema, na, ir kas...“
 
Taip, sugrįš.
Visada ji sugrįžta,
Nors galbūt nelaukiam –
Dar sapnuojam pavasarį,
Žiedlapiais sninga laukuos...
Debesų karavelės lyg prarastas laikas išplaukia,
Kaip tie žodžiai išplaukia:
„Ilgėsiuos, ilgėjaus, ilgiuos...“
 
Nesakyk, patylėk –
Laikinumas vėl šerkšno rakina
Ledo raktais duris...
Užu slenksčio –
Tiktai praeitis...
........................................................................................................
 
Dovanosiu tau snaigę šią naktį.
Galbūt paskutinę.
Nes vasaris pasibaigė.
Tirpsta delne ji.
Jauti?