kokia bebūtum tu manoj širdy –
pavasaris saulėtas ar žvarbus ruduo –
žinau, –
man duosi atsigerti lig sotumo
savo gyvybės,
nes esi vanduo...

plaukų saulėtos bangos,
lūpos putino skaistumo,
valiūkės akys,
epušės liemuo
ir siela, kupina švelnaus jautrumo,
gamtos tu vaikas
ir šviesos sesuo...

tava širdis gili kaip jūra,
skaidri mintis
lyg pilnaties mėnuo...
dėkinga aš dosniam likimui,
artumas tavo man gaivus vanduo...

... tavo gerumo tėkmėje jausmu sušyla
net šaltas lyg mirtis akmuo