Ak, kaip sunku rašyti apie mirtį –
Kasvakar saulė miršta vakaruos,
Neatsimins jos net vanduo, žėruos
Tiktai akimirką. Tu stengsiesi įminti,
 
Kodėl vos temstant mūsų paukščiai bijo,
Šešėliai švendrių aštrūs ir juodi
Nupjauna tvirtą stiebą nekaltos lelijos,
Nors ji įaugus ežero širdy?..
 
Gal išsigąsi, kaip dažnai nutinka,
Kad kitas rytas niekad neprabus
Ir prirašytus deginsi lapus,
Nes tai – kas buvo – jau nereikalinga.
 
Ne, netiesa! – išsprūs lyg vėjo gūsis.
......................................................................................
 
Pats pulsi degti – mirė praeitis! –
Sau šviesi, kad matytum iš arti
Vis dar nenugyventą pusę...
 
2017 vasario 22 d.