Mano vaike, pasaulis tau atviras,
Kaip tave aš iš glėbio paleidau.
Kad paviržį įdėčiau, iškrausčiau visas kamaras.
Dėl šviesios atminties
Tau nerodžiau nuliūdusio veido,
Nes kas eina pirmyn,
Nebeturi atgal atsigręžt.
Kelias... Jis bus visoks —
Ir tiesus, ir duobėtas, ir vingiais.
Dėl takelių nemesk —
Tie be kūlgringų dingsta raistuos.
Abejok, bet netruk,
Nes pagundos naktim neužminga,
Rinkis velnią gerai, jei sumosi į pragarą jot.
Žodis be užrašų, 
Lai kiekvienas akmens būna vertas —
Pliurpalų gaudesy
Te draugai ir te priešai žinos.
Žiburėlis lange
Ir plačiai atverti kiemo vartai,
Karoliukai šilti
Seno rožinio, tai nuo maldos.   
Žemė yra apvali. Tu sugrįši.
Toks mano tikėjimas.
Kas aš?
Pilnas dubuo, marškiniai išskalbti ant pečių.
Jau išdžiūvo seniai ten užkritusių ašarų dėmės.
Vienas kelias namo.
Rask jį, vaike, tarp plentų plačių.