aš meluoju net sau 
kad neskauda 
ištrins laikas... neperštės... 
sugis... 
sukietės vėlei žemė po kojom 
į krantus savo upės sugrįš 

laikas bėgs 
ne dienom jį matuoju 
metų juostom keliaus ilgesys 
degins plienu 
skalaus skausmo jūrom 
atmintim neištrinta bandys 

aš meluoju net sau 
kad nenoriu 
negaliu būt šalia nors darsyk 
protas kirčiais man sielą kapoja – 
į save be dvejonių sugrįžk 

nemeluosiu. 
tavimi tik alsuoju 
kaip grįžęs laisvėn kalinys

... nors dar jaučiu, 
kaip vaiduokliškai lūpom klajoja 
tavo sidabrinis Judo bučinys.