išdeginti plienu jausmai
jie šaukias keršto –
šalto ir saldaus,
su prieskoniu aštriu karčios baigties,
ir mano spengianti vienatvė
jam nepritaikys senaties.

taip,viskas  bus, žinau...
kada atvės vulkanas,
lava užpylęs gėlą ant širdies –
užgis žaizda
palikus gilią žymę,
ji neišnyks,
kietai tik surandės

ir kas minutę vėl...
ir vėl bukai skaudės,
kol byrantis
tarp pirštų laikas pažadės –
iš pelenų lyg feniksas pakilsiu,
naujam gyvenimui ištiesusi sparnus
ir neviltį kaip skudurus nuvilkus
sudeginsiu aistrų liepsnoj –
tegul pražus!

į šventės rūbą savo sielą vilksiu,
apsiausiu tikro džiaugsmo batukus,
ir apkabinus viltį kantriai lauksiu,
pakvietus naują meilę į svečius!