Man nieks tavęs jau nepakeis, akimirka šviesi,
tamsoj vilties akim sušvitus,
sutilpo dūžiai joj širdies visi,
ir pančiai nuo jausmų nukrito.

Ir baigės jau kelionė man ilga,
kai saulė į zenitą lipo,
kai ši akimirka man rodės amžina,
nuo skliauto paukščio sparno nuraškyta.

Ir rodės – ritasi per širdį man vilnis,
ir rodės – jūra ošė ir dainavo,
ir rodėsi – visatos slėpiniai pražys
tavom akim, svajone mano...