Keliai keleliai veda
Į kryžkelę vis naują.
Sustojęs tu dairais
Tarsi artojas išvertęs
Vagą naują.
Ir vis eini į tolį,
Svaigina žemės kvapas,
Kol nepasieki molio.
Ir vėl į kryžkelę vis naują.
Kol saulė ne namolio.
Ir nematuoji kelio,
Jis tau atrodo ilgas.
Manai ęsąs karalius
Ir žingsnis rodos tvirtas.
Jis nuvingiuos per klonius,
Ant kryžkelės neliks laukimo kvapo,
Tik tuščias vėjas stūgaus,
Išpūtęs meilę kryžkelių verpetuos.