tarties šlamantys burtai
ar jauti medžių vėsą
kai per lūpas
istorija ranką ištiesia
kai per širdį
nurieda
traukiniai ir vagonai
veža saulę ir gieda
per krūtinę raudonai

ar junti
kaip tarmybėm
įsirango į genus
paslaptinga ramybė
naktimis susivėlus
ir ant priegalvio murkia
begalinė
lininė
sėda atilsio dulkėm
ant akių ir lentynų

glaudžias raidės
kaip smilgos
palei veidą ir kraują
taip labai pasiilgę
pakartok jas iš naujo
vos pakrutini lūpas
į ekstazę pakyla
gyvas degantis gausmas
per krūtinę
tėvynė