Geriu gyvenimą lyg saldų  vyną,
gyvybės pilną eliksyrą,
jausmais aštriausiais pagardintą,
metų lentynose brandintą...
Ir vis dar troškulį jaučiu,
dar noriu eiti tuo keliu,
kurio lig šiolei niekas nepramynė...

Tik mano pėdos smigs į dosnią dirvą,
užsėtą patirties turtu,
kur dygsta ryškios atradimų gėlės
ir praradimų usnys be žiedų...

Tik mano rankos ars tą sodrią žemę...
yra dar laiko, dar yra jėgų,
užsėti ją rausvom vilties aguonom,
tikėjimu, lyg rugiagėlių tyru žydrumu...

Iš jų žiedų išspausiu  savo vyną –
pripilsiu pilną taurę lig kraštų,
pakelsiu ją už lemtį dovanotą,
išgersiu į sveikatą jūs visų!