demiurge
kurk mane
tarsi ugnį
švytėjimą
žalią
žiesk mane
savo lūpom
žvilgsniu
ir žodžiais
ausk mane
tarsi korį
akim
prie žemės
kad užpildytum
muzika
paukščiais
ir sodais
kad many pasodintum
rankas
iki rytmečių
saugančias miegančius
kad manim
išgiedotum
maldas
už paliekančius
kad pravėrusi lūpas
tave tarsi žodį suspausčiau
ir per gomurį sunkiantis
žalią gyvenimą jausčiau