Žiema, sniegas, tu šalia
tarsi nebūtyje – aplinkui pilka  –
neparklupdė laiko galia –
nepaliaujamai lydi metų seka...

Vieni nueina, nulydi juos,
atėjusius pasitinki su džiaugsmo
ar liūdesio banga – metai palieka
žymes sieloje, veide – deja,
jautiesi esanti būtybė menka...
<>
Kažkodėl – nesiilgi praeities
ir tai kas pasiliko joje –
buvo likimo duotybė:
spindulėlis susapnuotos vilties –
vaikiškas naivumas ar silpnybė?..

Norėjai pakilti su paukščių būriu ir
skrieti ten už horizonto,  
kur neaprėpiama erdvė,
kur niekas nemato tavo liūdesio,
širdyje kylančių jausmų –
norėjai regėti plytinčią žemę,
miškus apjuostus upių vingiais –
skrieti tol, kol išnyktum nežinomybėje...

Deja, svajonių sapnai staiga baigės –
kritai  tarsi Ikaras ant šio mažo lopinėlio
šalia skruzdės, nešančios mažą šapelį –
prisijungusi, palaikei draugiją...
..........................................
Skruzdės  miega žiemos miegu ramiu –
tu blaškaisi likimo dovanotoje būtyje –
net žiema pagailėjo saulėje švytinčio sniego:
pilkas dangus, pilki medžiai – tarp jų klaidžioji
su niūriomis mintimis neaiškia žemės paklote...