Manau, kad pabaiga nusipelnė kitokio likimo.
Tačiau kaip parodyti, kad niekas,
skonis, kvapas ar dangaus spalva
niekada nebuvo tokie aiškūs ir aštrūs tik tada,
kai jai priklausiau.
Nežinau, kaip tai išreikšti,
kada paskutinį kartą jaučiausi saugus,
būtent tada būdamas su kažkuo pavojingu.
Nepaisant to pagaunu save mąstantį apie ją.
Ir norintį vėl pajusti vėją.
Tai – slaptas troškimas kaip ir daina,
kurios negaliu nustoti niūniavęs,  
ar meilė kažkam, ko niekada neturėsiu.
Nesvarbu, kaip ji sužalojo mano gyvenimą,
kiek daug trūkumų ji turi, žinau,  
kad mano mama mane myli...