Pasaulį seną išardysim,
O ką ant jo mes pastatysim,
Griovėjų neskaičiuojama minia,
Tačiau statybininkų trūkumas, deja.
 
Taigi pasiraityk rankogalius, bernioke,
Kiek daug dar laukiančių lizdų,
Tegul vaikelių verksmas, juokas
Apsaugos mus nuo karo pranašų.
 
Laikau aš rankoj molio plytą,
Kokia šilta, kokia spalva,
Lyg žmogaus kraujo įmaišyta,
Todėl šventa, patikima.