Nuskynė vynuogių tą kekę
Tamsiai raudonų lyg rubinas,
Ramiai ir tyliai žodį sakė –
Priimk dvasia gyvąjį vyną.
 
Prisirpusių vynuogių sultys
Tekėjo krūtine ir rankom,
Šnabždėjo: tavo viltys – mintys
Liesis upeliais, bus jos brangios.
 
Pirštais laikiau brandžiąją kekę,
Širdyje meilės gana daug,
Žingsnis... vilties malonė paskui sekė –
Džiaukis, gyvenk – nebus per daug.