Atmintis gali būti tyra,
Bet šalta tartum ledas
Ir beprasmiška laukti pavasario gūsio svaigaus.
Prisiverskim sakyt sau:
„Atleisk, tu gali...“
O atleidus
Delną dėt ne ant kryžiaus plieninio –
Ant delno žmogaus.
 
Ir tuomet padėkokim išėjusiems:
„Ačiū už viską –
Pūgą, saulę, snaiges, kurios tirps,
Ir už vakar gėles...“
Nesiklaupkim prieš aklą stiklinį žiemos obeliską,
Netikėkim pusnim –
Jos tik primena baltas bures.
 
Užsimerkim po to,
Be sapnų pramiegokime naktį,
Kada dangūs ant medžių viršūnių žvaigždes išbarstys...
................................................................................................
 
Nebijokim netekt praeities,
Mėnesienos netekti –
Tarp delnų gims kita atmintis...