Praeina dienos, išskrenda lyg paukščiai
Ir nesugrįžta niekad atgalios,
Nors čia pavasariai gražiausi auštų
Ir skęstų vasaros žieduos.
 
Nesužinot,
Kur išskrenda ir kur suranda
Ramybės uostą amžinos būties,
Kur visagalis laikas nebevaldo,
Nežaidžia strėlėmis vienos krypties.
 
Gali rašyt dienoraščius, fotografuoti,
Kurt kino filmus, kupinus garsų.
Tik rankos ištiestos jau niekam nepaduosi,
Nebepriglausi vėl mažų vaikų.
 
Nauji gyvenimai naujas dienas skaičiuoja
Ir nė vienos neperduoti kitiems.
Dangaus valia kažkas jas veltui dovanoja,
Bet žmogui nepasako aiškiai –
kiek?  
 
Švelniai ramina, guodžia vilties paukštė:
Dar liko, dar svajok apie gėles,
Kurias pažadins rytas dienai auštant
Pažvelgt dar vieną kartą dėl tavęs.