Norėjome būti sparnuoti, žvaigždėti,
žibėti grynuoliu, kai sėjosi suodžiai
pro kosmoso rėtį.
Norėjome sklęsti tamsos nelytėti
ir svertis vidurnakčio skruostu.
Nesiekėme godulio,
bet sėmėm rieškučiomis
girių šventą slėpinį...

Ir sau nejaukinome žodžių,
šie lakstė kaip baikštūs gyvūnai.
Sumigo ant mūsų paklodžių
pavydas, menki malonumai.
Ir taip savanaudiška tapti lengvai,
ir niekšiška būtų norėti,
kai žemėn išskydo besvoriai pūkai,
o padai prie samanų lietėsi.

Norėjome būti tikri ir teisingi,
ne bjaurūs, dienų nedėvėti.
Padangėse ištiestas šilkas,
ir snaigėmis dulka.

Tikėjome virsim
stebuklais.