Vaikystėje kasmet iškrisdavai iš medžio,
dažniausiai vyšnios –
ir taip lyg iš netyčios
išmokai visus gamtos dėsnius.
 
Vėliau, paaugęs pamėgai sėdėti po obelimi –
laukei, kol obuolys ant galvos nukris.
Tiesiai šviesiai į akis sakau tau vis:
tapai gudrus, Izaokai, kad net apsakyti
sunku, bet ar pakilsi nuo žemės – baisoka? –  
kai reikės vienam skraidyti?