Savęsp: 5. fragmentai

Ką norit sakykit.
Ateikit į lopšį ir belskit – prašau.
Čia erdvu, kaip širdy.
Net galvoju, kad gal
būtent ji
taip talpina, taip glaudžia ir myli.
O lopšys tik iliuzija realybės esmių.
Tik scena pavaidinti,
Tik popieriaus lapas paveikslui nupiešti.

Gieda Šklėrių sodžiaus gaidžiai:
– Labas! Labas!.. Kakariekū! – 
ir liūdi lyg jų negirdėčiau.
Sekmadienis švito,
į bažnyčią žmonės eina mišių.
Kam taip belstis toli?
Kam bastytis karu po Ispaniją?
Čia, šilinių dzūkų žemėje,
Karo taip pat nemažai –
sodžius prie sodžiaus,
bala prie balos,
pušys išlakios, miškais pasikėlę,
po jų šaknimis kaip okeanas gilus
nurimęs vėjas ir smėlis, smėlis.
Dar Lenkija Želigovskiu
Į kraštą godžiai įsitvėrus

O – ne!  Ir čia, žiemoje,
nepagieda aukšti vyturėliai,
stingdo speigas ir šaudo
žvaigždes tvoromis,
žydi ledas kaip gėlės,
sukritę į stiklą langų...

Negi galėčiau sakyti,
kad tiek man per maža?
O vis tiek:
– Ispanija, labas!..
Tai ji va šitaip skambina varpais,
o anglas Džonas Donas, regisi,
iš kapo keliasi ir...

Redaktorius:
 Tik  nekalbėk, kad savo kapą norėtų kažkam kitam pasiūlyti ar kažką priimti pas save  juo. Laikas iš tiesų toks, kad ir ten nėra ramybės. Ir iš ten skambina varpais. Gal  jau žinai, kaip  jis, Džonas Donas: „Nei  vienas  žmogus nėra tarsi atskira sala; kiekvienas esame  gabalėlis kontinento, žemės dalis“.
 – Kaip nežinosi... O pirmiausia išgirdau apie jį iš  Ernesto Hemingvėjaus. Taip, taip, jau buvo užklydęs į  lopšį...
 – Dabar jau galėtum sakyti „buvo atėjęs į sielą, į širdį“. 
 – Galėčiau. Tačiau  manau, kad ir kiti supras ne blogiau kaip tu, redaktoriau. O susitikimus, susiėjimus, kai esi tarp dangaus ir žmogaus, man regisi, geriau turėti lopšyje.
 – Tavo valia, tavo. O aš vis dėlto užbaigsiu cituoti Džoną Doną. Yra dalykų, kur gyvieji ir mirusieji ranka rankon, žodis žodin. Net ir prie  varpų, kad skambintų. Ir taip:  
   „Jeigu jūra bent grumstą nuplautų, Europa jau liktų mažesnė; taip pat, jei užlietų iškyšulį arba dvarą tavo ar tavo draugų. Bet kurio žmogaus mirtis nusineša dalelę manęs, kadangi aš priklausau visai žmonijai. Ir todėl neklausk, kam skambina varpai – jie skambina tau.“
Pelėda