Nuo krėslo atlošo nusikabinusi
Vedu save į ilgesio gatves.
Ir dar be raukšlių atvaizdas vitrinose
Tik ant peties vienatvė, bet
Jinai ne ta, kur krumpliais barška
Beribėm nemigo naktim,
Lyg prabangą imu jos lašą
Kada galiu nesidalint...
Mintim, minutėmis...Juk šitaip maža
Tų durų, pravertų savin...
Klausaus, kaip girgžda pėdos... Ižas
Nutolsta skubančia Nerim.
Patvinsta upės, susibėga
Du AŠ lyg nerami tėkmė.
Kur santaka, toks baltas sniegas,
O po ledu – ko neregėt...

-----
Tik netikėtas „tekšt" išbaido
Kažkur nutolusias mintis..
Nusišypsau... net ir varveklis leido
Ledinei ašarai nukrist...