Daug šviesos, kada medžiai ir vėlei šerkšnu nusidažo,
Daug erdvės, kada sniegas užkloja laukus,
Daug vilties – po ledu plauko žuvys tarytum miražai...
Abejonių dar daug –
 
Vis tave sutinku
Ant sušalusio stiklo, kai rytmetis pievą išpaišo
Ir bekvapėm gėlėm apšarmoja langai,
Kai pūga, susirinkus snaiges į prakiurusį maišą,
Stato kopas-pusnis...
 
Tu galbūt pavargai
Nuolat eiti pavasario sodais tarp žydinčių vyšnių,
Bėgt su vasara, laukti, kol lapai pagels...
Net dabar – juk po kojom asfaltas tarytum paslysta...
........................................................................................................
 
Bet sunku jau parklupusią meilę pakelt.